عن أبي هريرة رضي الله عنه قال:
أَتَى النَّبِيَّ صَلَّى اللهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ رَجُلٌ أَعْمَى، فَقَالَ: يَا رَسُولَ اللهِ، إِنَّهُ لَيْسَ لِي قَائِدٌ يَقُودُنِي إِلَى الْمَسْجِدِ، فَسَأَلَ رَسُولَ اللهِ صَلَّى اللهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ أَنْ يُرَخِّصَ لَهُ فَيُصَلِّيَ فِي بَيْتِهِ، فَرَخَّصَ لَهُ، فَلَمَّا وَلَّى دَعَاهُ، فَقَالَ: «هَلْ تَسْمَعُ النِّدَاءَ بِالصَّلَاةِ؟» فَقَالَ: نَعَمْ، قَالَ: «فَأَجِبْ».
المزيد
Abu Huraira (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė:
Aklas vyras atėjo pas Pranašą (ramybė ir Allaho palaima jam) ir pasakė: „O Allaho Pasiuntiny, aš neturiu kas mane nuvestų į mečetę.“ Jis paprašė Pasiuntinio leisti jam melstis namuose, ir Pasiuntinys tai leido. Kai vyras apsisuko eiti, Pranašas jam sušuko ir paklausė: „Ar girdi azaną (kvietimą į maldą)?“ Jis atsakė; „Taip“. Tada Pranašas pasakė: „Tada atsakyk į tai.“
