عَنِ ابْنِ عَبَّاسٍ رضي الله عنهما قَالَ:
مَرَّ النَّبِيُّ صَلَّى اللهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ بِقَبْرَيْنِ، فَقَالَ: «إِنَّهُمَا لَيُعَذَّبَانِ، وَمَا يُعَذَّبَانِ فِي كَبِيرٍ، أَمَّا أَحَدُهُمَا فَكَانَ لاَ يَسْتَتِرُ مِنَ البَوْلِ، وَأَمَّا الآخَرُ فَكَانَ يَمْشِي بِالنَّمِيمَةِ» ثُمَّ أَخَذَ جَرِيدَةً رَطْبَةً، فَشَقَّهَا نِصْفَيْنِ، فَغَرَزَ فِي كُلِّ قَبْرٍ وَاحِدَةً، قَالُوا: يَا رَسُولَ اللَّهِ، لِمَ فَعَلْتَ هَذَا؟ قَالَ: «لَعَلَّهُ يُخَفِّفُ عَنْهُمَا مَا لَمْ يَيْبَسَا».
المزيد
Ibn Abbas (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė:
Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) praėjo pro du kapus ir pasakė: „Jie kankinami, bet ne dėl didelės nuodėmės. Vienas iš jų neapsaugodavo savęs nuo susitepimo savo šlapimu, o kitas vaikščiojo skleisdamas piktas paskalas.“ Tada jis paėmė žalią datulės palmės lapą, padalino jį į dvi dalis ir pasodino po vieną ant kiekvieno kapo. Kompanjonai paklausė: „O Allaho Pasiuntiny, kodėl tai padarei?“ Jis atsakė: „Galbūt jų kančia bus palengvinta, kol lapai dar neišdžiuvo.“
