عَنْ أَبَانَ بْنِ عُثْمَانَ قَالَ: سَمِعْتُ عُثْمَانَ ابْنِ عَفَّانَ رضي الله عنه يَقُولُ: سَمِعْتُ رَسُولَ اللَّهِ صَلَّى اللهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ يَقُولُ:
«مَنْ قَالَ بِسْمِ اللَّهِ الَّذِي لَا يَضُرُّ مَعَ اسْمِهِ شَيْءٌ، فِي الْأَرْضِ، وَلَا فِي السَّمَاءِ، وَهُوَ السَّمِيعُ الْعَلِيمُ، ثَلَاثَ مَرَّاتٍ، لَمْ تُصِبْهُ فَجْأَةُ بَلَاءٍ، حَتَّى يُصْبِحَ، وَمَنْ قَالَهَا حِينَ يُصْبِحُ ثَلَاثُ مَرَّاتٍ، لَمْ تُصِبْهُ فَجْأَةُ بَلَاءٍ حَتَّى يُمْسِيَ»، قَالَ: فَأَصَابَ أَبَانَ بْنَ عُثْمَانَ الْفَالِجُ، فَجَعَلَ الرَّجُلُ الَّذِي سَمِعَ مِنْهُ الْحَدِيثَ يَنْظُرُ إِلَيْهِ، فَقَالَ لَهُ: مَا لَكَ تَنْظُرُ إِلَيَّ؟ فَوَاللَّهِ مَا كَذَبْتُ عَلَى عُثْمَانَ، وَلَا كَذَبَ عُثْمَانُ عَلَى النَّبِيِّ صَلَّى اللهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ، وَلَكِنَّ الْيَوْمَ الَّذِي أَصَابَنِي فِيهِ مَا أَصَابَنِي غَضِبْتُ فَنَسِيتُ أَنْ أَقُولَهَا.
المزيد
Aban Ibn Usman pranešė, kad girdėjo Usman Ibn Afan (tebūnie Allahas juo patenkintas) sakant: girdėjau Pasiuntinį (ramybė ir Allaho palaima jam) sakant:
«Kas tris kartus vakare ištars: „Vardan Allaho, kurio vardu niekam nepakenkta nei žemėje, nei danguje, ir Jis yra visa Girdintis, visa Žinantis.“, to neužklups staigi nelaimė iki ryto. O kas tai ištars tris kartus ryte – to neužklups nelaimė iki vakaro.» Aban Ibn Usman ištiko paralyžius, ir žmogus, išgirdęs iš jo šį hadisą, nustebęs pažvelgė į jį. Aban jam atsakė: „Kodėl taip į mane žiūri? Prisiekiu Allahu, aš nemelavau apie Usman, o jis nemelavo apie Pranašą. Tačiau tą dieną, kai su manimi nutiko ši nelaimė, buvau supykęs ir pamiršau ištarti šį maldavimą.“